Mėnulio atsiradimas - laimingas atsitiktinumas

Skaityti PDF »

Be Mėnulio Žemė būtų nuobodi vieta be metų laikų, mineralų paviršiuje ir įvairialypės gyvybės. Nauji tyrimai rodo, kad mums labai pasisekė, nes toks palydovas, kokį turi Žemė, Visatoje yra labai retas.

Žmonės Mėnulį visada laikė nepaprastu dalyku ir žvelgė į jį su pagarba. Poetai jį aukštino eilėmis, jis buvo laikomas dieviška esybe, o pagal jo judėjimą buvo sukurtas kalendorius. Pasirodo, kad Mėnulis iš tikrųjų yra unikalus. Atlikus naujus tyrimus paaiškėjo, kad kitose sistemose, astronomų aptiktose ir stebėtose pastaraisiais metais, tik nedaugelis planetų gali turėti Mėnulio tipo palydovų. Amerikiečių mokslininkai, vadovaujami Nadyos Gorlovos, kosminiu teleskopu „Spitzer“ stebėję daugiau kaip 400 žvaigždžių, padarė išvadą, kad tik viena iš jų turi planetą su palydovu, panašiu į Mėnulį. Šis atradimas labai svarbus todėl, kad šioje tolimos žvaigždės sistemos planetoje gali vystytis gyvybė.

Visų 400 žvaigždžių amžius yra maždaug 30 milijonų metų. Jas astronomai pasirinko todėl, kad tokio amžiaus buvo Saulė, kai susiformavo Žemė. Labiausiai tikėtina, kad Mėnulis atsirado po didžiulio susidūrimo, kai didelis kosminis kūnas trenkėsi į mūsų jauną planetą. Po susidūrimo nuo Žemės atskilo nuolaužų, vėliau jos susijungė ir suformavo Mėnulį. Po smūgio susidarė ir milžiniški kiekiai dulkių, jos pasklido po visą Saulės sistemą. Ieškodami panašių dulkių debesų mokslininkai gali aptikti panašių palydovų susidarymo požymių kitose žvaigždžių sistemose. Kosminis teleskopas „Spitzer“ puikiai tinka šiam uždaviniui, nes jo stebimų bangų diapazonas – nuo 3 iki 180 mikrometrų. Tokio ilgio bangos leidžia aptikti objektus, kurių temperatūra per žema, kad skleistų matomą šviesą. Dažniausiai molekulių ir dulkių debesų temperatūra būna žemesnė nei didelių kosminių kūnų.