Pradingusi ekspedicija išnyra iš jūros gelmių

Skaityti PDF »

Prancūzų keliautojas ir atradėjas Galaup de La Perouse’as 1788 m. jau buvo apiplaukęs pusę Žemės rutulio ir atlikęs daug didelių atradimų. Tačiau staiga pradingo be pėdsakų. Tik dabar ima aiškėti jo likimas.

Kelionė nuo Prancūzijos iki Velykų salos sekėsi, netrukdė jokios kliūtys. Po gerų septynių jūrose praleistų mėnesių fregatos „Astrolabe“ ir „Boussole“ išmetė inkarus prie nuošalios salos ir visa didžiulė 114 vyrų įgula, vadovaujama Jeano Francois Galaup de La Perouse’o, suplūdo į sausumą.

Jam, kaip ir jo pavaldiniams, reikėjo pajusti tvirtą pagrindą po kojomis. Iš didelio atstumo vyrai buvo įžiūrėję milžiniškas akmenines figūras, pastatytas kalnų šlaituose, taigi dabar Galaup žmonės galėjo išmatuoti statulas, o jis pats norėjo pakalbinti salos gyventojus ir sužinoti apie jų gyvenimo būdą. Tačiau viešnagė nebuvo tokia, kokios tikėtasi. Galaup pasikvietė būrį smalsių salos gyventojų pasišnekučiuoti į savo laivą, bet jiems išėjus pastebėjo, kad dingo jo kepurė. Pasigesta ir kitų daiktų, tad vos po dviejų dienų viešnagės šioje saloje Galaup nusprendė, kad atėjo laikas kelti bures. Auštant šios dvi 41 m ilgio fregatos vėl išplaukė į jūras, šį kartą – Šiaurės Amerikos vakarinės pakrantės link.

Galaup ekspedicijos tikslas buvo aprašytas laiške, jį suformulavo Liudvikas XVI kartu su iškiliausiais Prancūzijos mokslininkais. Po sėkmingų britų keliautojo Jameso Cooko kelionių 1768–1779 metais prancūzai slapta suplanavo ištirti Ramiojo vandenyno vietoves. Buvo parengti du laivai ir nuspręsta, kad būtent Galaup bus žmogus, turėsiantis užpildyti likusias baltas dėmes žemėlapyje, kurias nepažymėtas paliko Cookas. Galaup, kaip jūrų karininkas, buvo tarnavęs prancūzų kariniame jūrų laivyne, todėl į šią kelionę atsirinko keletą ankstesnių savo laivyno kolegų. Šešiolikmetis korsikietis, artilerijos karininkas Napoleonas Bonapartas taip pat mėgino patekti į šią grupę, bet per paskutinį atrankos etapą jo kandidatūra buvo atmesta.